Niekada nelaikiau savęs prie meno, nors turėjau draugų, kurie tuo gyveno. Man fotografija ilgą laiką atrodė labiau kaip paprastas dalykas, ne kažkas rimto.

Noras fotografuoti atsirado dar mokykloje, apie 10–11 klasę. Pamačiau, kaip fotografuoja vienas bendraklasis, ir pagalvojau – aš irgi taip galiu. Pradžioje, aišku, buvau visiškas „noobas“, ir rezultatai toli gražu neatrodė taip, kaip įsivaizdavau.

Taip fotografija ir liko šalia kaip hobis daug metų.

Dirbau klientų aptarnavime Lietuvoje ir užsienyje, vėliau, sulaukus 30-ies, viską pakeičiau į finansus ir ofisinį darbą. Fotografija visą laiką buvo šalia – kartais atsirasdavo ir vienas kitas mažas projektas.

Iki šiol savęs nelaikau kažkuo išskirtiniu. Labiau vidutinioku, kuris dar turi labai daug kur tobulėti. Ir būtent tai stengiuosi daryti.

Dažnai matau kitų fotografų darbus ir kartais žiūriu su baltu pavydu, nes atrodo, kad mano nuotraukos neprilygsta. Bet tuo pačiu suprantu, kad visi fotografiją matome skirtingai.